Gelbėjimo operacija

Viskas įvyko iškarto pasibaigus Lietuvos DN ir blokart klasių ledrogių čempionatui. Tuoj pat po paskutinio finišo pradėjom judėti jachtklubo link. Susirinkom ženklus, vėliavėles, įrankius, varžybų protokolus ir sudėjom visą mantą į kelis bujerius.

Gražinos foto: ant ledo Bitlas, Algelis ir Aleksandras šalia savo įlūžusių ledrogių. Images: IMG_3526.JPG

Algelis pasisodino į grabelį varžybų vyr. teisėją Gražiną, pats atsisėdo ant balkio antvėjinės pusės, aš pasisodinau į vidų Renatą ir iškėliau iki pat viršaus grotą, kad gikas vendo metu netrankytų per šalmą. Tokiu draugišku karavanu ir pajudėjome jachktklubo link. Nuotaika buvo puiki, prisiminiau amžiną atilsį Vasios (V. Vasiljevas http://www.lbs.lt/Atminimas/Vasia_1.htm ) žodžius: rebiata, bujerami nado zanimatsia vesnoj…..” Varžybos tikrai buvo “barchatinės”: šiltas saulėtas oras, smagi besikeičianti palaikymo komanda, sklandi organizacija. Norėjosi tik kad ledo paviršius būtų kietesnis. Ant minkšto ledo greitis ne visada buvo maksimalus….
Saugumo požiūriu viskas nuo pat ryto atrodė 100% patikima: ledas pagal Algelį – “iki alkūnės” – apie 30 cm, pilnas ežeras nusėtas žvejų (jie mums už ledo indikatorių). Buvo pavasarių, kai ant ledo nuo tiltelio galėdavome užlipti tik persimetę ilgą lentą, bet šiandien tikrai “SAUGU”. Pirmas blogo ženklo pranašas buvo Šaras, atėjęs su sūnumi pėsčiomis iki starto linijos nuo Slėnio. Jis pastebėjo, kad ledas po kojomis pavojingai traška. Jau po pietų ir mes pastebėjom, kad susirinkus grupei žmonių vienoje vietoje, ledas po kojomis linksta ir toje vietoje renkasi vanduo. Bet tai ne naujiena – pavasarį taip būna visada…

IMG_3525.JPG
Grazinos nuotrauka: Algelis su Matu stovi ant balto ledo saleles

Darau išvadą, kad situacija kito labai greitai. Visą dieną švietė saulė, ledas juodo, tuoj pat po varžybų nulijo smarkus trumpas lietus. Pirmas įlūžo Matas su savo blokartu. Toje vietoje visada ledas atsiveria pirmiausiai, prieš kelis metus ten maudėsi Arklys (S. Sabaliauskas) ir tada Aleksandras jam padėjo gelbėtis. Pas Matą atskubėjo Antanas. Ir jis įgrūdo savo blokartą į košę. Išsodinau iš bujerio Renatą ir liepiau eiti iki jachtklubo pesčiomis per baltą ledą – jis tvirtesnis už juodą. Renata supanikavo, sako “čia niekur nėra balto ledo”, ” stovėk tada čia ir niekur neik” atkertu. Apsisuku ir su DN-u lekiu pas Matą su Antanu, kurie stovi šalia savo įlūžusių blokartų ir moja man rankomis, kad artyn nevažiuočiau. Sustoju, einu link Mato, po kojomis juodas banguojantis ledas. Prie blokarto neprieisi. Sukuosi ir lekiu su DN-u į jachtklubą pasiimti kopečių, pakeliui Renata einanti pesčiomis dar man sušunka, kad sekčiau ir ją akimis. Neatsisuku, parsineš savo 50 kg saugiai….
P3270133.JPG
Mato nuotrauka

Tuo metu į košę įsminga pavėjinė Algelio pačiūža. Gražina iš grabelio lekia į vandenį, Algelis jai griežtai sukomonduoja ropštis per grotą ant ledo. Algelis su Gražina šlapi iki pažastų. Iki jų negrįžtu – skubu kopečių, tačiau sugrižęs randu po ledu ir Aleksandro DN-ą bei Bitlo blokartą. Šalia ant ledo tik Algelis stovi ant balto ledo salelės kaip gandras. Po kojomis ledas pradeda linkti, labai sunkiai su dvejomis kopečiomis dašliaužiu pilvu iki Algelio. Jis man papasakojo, kad norėjo pasinaudodamas Aleksandro DN-u ištraukti savajį, tačiau ledo kraštas per skystas tokiai operacijai. Kiek vėliau už kokių 50 metrų įlūžo ir sunkiasvoris Bitlas. Aleksandras saugiai tik jam žinomais takais išvedė Gražiną ir Bitlą iki kranto šalia Tiškevičiaus rūmų. Dėl Algelio ir Aleksandro mažiausiai pergyvenau, nes jie abu turi patirties. Aleksandras pasakojo, kad Bitlas mielai klausė jo nurodymų šliaužti ant pilvo… Matas su Antanu palikę savo blokartus pesirikelė į “Rob co kcesh’ salą.

P3270138.JPG
Mato nuotrauka

Ir štai mes keturiese – aš, Algelis ir dvejos kopečios šalia įlūžusių bujerių. Apsitariam su Algeliu veiksmų planą ir pradedame Gelbėjimo operaciją nuo Aleksandro DN-o. Algelis su kopečiomis smenga į vandenį iki juosmens, aš iš paskos, priskapstom iki DN-o, tačiau sekasi sunkiai: neturime tvirto pagrido. Vienas kopečias netyčia pakišom po ledu. Išliaužiam ant pilvų su vienomis kopečiomis ant saugesnės salelės. Rankas gelia, įmirkusios kelnes smunka, džiaugiuosi, kad mobiliaką palikau krante. Abu be žodžių suprantame, kad su esamomis priemonėmis neišsiversime. Nuo Tiškevičiaus iki mūsų su ilga lenta pareina Aleksandras. Jis mums rodo kelią ir laikydamiesi pagarbios distancijos grižtame į krantą… dar niekada neteko matyti banguojančio po kojomis kaip VANDUO ledo…
Krante lyg po šimto metų susitinkame su šlapiu Bitlu ir Gražina. Gražina suorganizavo stiklainį klevų sulos, turime ir brendžio, bet sula šį kartą mielesnė. Apsitariame tolimesnį veiksmų planą. Visi gyvi ir sveikį, tačiau penkios ledrogės ledo košėje. Aleksandras, senas vilkas, nusprendžia, kad rizikuoti neverta. Gyvybė svarbesnė. DN-ai neskęsta, nutirpus ledui, juos priplaks prie kranto, o blokartai…. hmmmm…. nugrims į dugną. Bitlas sukalkuliuoja blokarto kainą – GYVYBĖ svarbesnė. Karštakošis azartiškas Algelis nerimsta: reikia imti du “optimistus” ir tęsti gelbėjimo operaciją. Aleksandras skambina 112, o aš iš vienintelio krante sauso Aleksandro mobiliako į jachtklubą Renatai, kad ji atvažiuotų mūsų pasiimti. Su Antanu ir Matu, likusiais saloje ryšio nėra.
Aš su Algeliu sėdam į Renatos mašiną ir judame jachtklubo link, pakeliui prasilenkiame su gaisrininkų mašina. Priekaboje jie vežasi pripučiamą valtį.
Jachtklube pasigauname Kastytį. Jis parūpino mums du “optimistus”, gelbėjimo liemenes, irklus, virves, semtuvėlį. Susikrauname visą mantą i optikus ir traukiame juos per ledą. Nuo jachtklubo pusės ledas visai padorus, pavojingas jis tik pačiame Galvės centre, šalia įlūžusių mūsų ledrogių. Artėdami prie tikslo keičiame taktiką: dabar optikų netraukiame už virvių, o juos stūmiame, savo svorį perkeldami į optikus, o kojomis tik lengvai atsispyriame. Pasiteisina, nors ledas po kojomis BANGUOJA kaip vanduo. Lengvai ištraukiame Bitlo blokartą ir nustumiame jį į saugesnę vietą. Tada pereiname prie DN-ų. Atkabiname vantus, nuimame stiebus. Algelis apverčia savo bolidą aukštyn kojomis ir ištraukia jį iš košės. Man su Aleksandro DN-u sekasi sunkiau, negaliu jo išvaduoti iš košės, prisemiu į optiką vandens….
Staiga matau: link mūsų eina du kamikadzes (maniau, kad žvejai), šaukiu, kad artyn neitų, tačiau jie manęs neklauso ir drąsiai eina link mūsų. Gelbėtojai. Rankose jie neša neįmantrų, tačiau labai naudingą įrenginį: 4 m ilgio ir 1 m pločio kopečios, prie kurių pritvirtintos ilgos rankenos. Įlenda į tų kopečių vidų ir eina dviese vilkdami už rankenų jas pažeme…. EFEKTYVU. Prislinkę prie manęs per 5 m metą virvę, parišu ją prie priekinės DN-o pačiūžos. Šiaip ne taip išplėšiam korpusą iš košės. Po to ištraukia ir Optiką su manimi iš balos ant ledo.
Tik dabar pamatau, kad vienas mūsų gelbėtojų yra buriuotojas Romas iš Trakų. Tai jis varinėjo šiandien su savo burlente. Nuotaika pagerėja, persimetame keliais žodžiais. Pavydžiai apžiūriu jų sausą guminę aprangą. Hmmm, tačiau ir ši apranga turi vieną minusą; padėjau vienam atsegti užtrauktuką jam ant nugaros tam, kad jis galėtų atlikti “mažą reikalą”. Be to ju batai be ABS-o, o mūsų su Algeliu startukai “Šypuoti”.
Tik dabar iš gelbėtojų sužinome, kad Mato ir Antano blokartai jau krante, o jie patys gyvi ir sveiki: juos ištraukė gaisrininkai su gumine valtele.
Sunkai keturiese parvelkame visą mantą iki jachtklubo: du “Optimistai”, du DN-ai, vienas blokartas ir dvejos kopečios. Pasiekus krantą jau pradeda temti. Padėkojame gelbėtojams, Kastyčiui.
Taigi, smagu, kad viskas baigėsi labai laimingai, bet, kad to nepasikartotų pabandysiu sudėti čia ir savo išvadas bei pastebejimus. Jau po įvykio ilgai diskutavome su dalyviais ir organizatoriais apie saugumą (tik Algelis nepasiekiamas, matomai džiovina savo telefoną). Rodos, subrendome, nesielgiame ant ledo vėjavaikiškai, kaip kadaise, kai turejome prastesnius inventorius ir buvome jaunesni. Mačiau daug lūžimų, kritimų, traumų. Tačiau dar neteko girdėti apie paskendusį ledrogininką. Buvo ant ledo mirčių, tačiau nuo susidūrimo į ant ledo stovintį automobilį (Amerikoje), arba susidūrus dviem DN-ams (Lenkijoje). Visais įlūžimo po ledu atvejais ledo kraštas buvo kietas. Gal Viktoro O. DN-ą buvo sunkiau traukti Elektrėnuose, nes irgi prieš kelis metus įvažiavo į košę pernelyg arti elektrinės. Aleksandras ir Baubas visada vežiojasi neimantrius aštrius strypelius, kurie padeda užlipti ant ledo. Baubui Elektrėnuose vieną kartą teko juos naudoti…. Bitlas mąstė, kad pavasarį reikėtų vilkėti gelbėjimo liemenes, tačiau aš paprieštaravau: jei matai, kad tau ant ledo prireiks liemenes, tai visai neverta ant jo lipti.
Šis atvėjis buvo ypatingas tuo, kad ledas suskystėjo per pusvalandį gavęs saulės ir lietaus, Visi penki įlūžimai įvyko gal 10 min laikotarpyje. Masinio įlūžimo dar neteko patirti. Pati gelbėjimo operacija vyko sklandžiai su gelbėtojų, Kastyčio ir, žinoma, ALGELIO pagalba.

DSC_0862.jpg