Hanse 385 jau Lietuvoje

Šeštadienį “kavensai” ir vienas vilnietis pajuda link Klaipėdos. Numatytas atsišvartavimas 21:00 valandai su keltu į Vokietiją. Tikslas aiškus – reikia parvaryti naują jachtą. 8 serai su vienu automobiliu (keturių vietų) pasiruošę kelionei:
Linas – Senis alpinistas
Ponas Jonas
Bebras
Broliukai bebriukai
Gintautas Deksnys
Giedrius – Bebro kolega
bei Drakula junior
(Tomkė (kai kur žinomas kaip Tomšas) jau laukia Germanijoj)

Valdas su Linu lieka automobilių eilėje, o visi likusieji priskiriami pėstėsiems ir pirmieji patenka kelto vidun. Paimtos trys dvivietės kajutės (dviems teks miegoti ant žemės). Man teko kambarys su FaceBuko draugu Gintautu kelto priekyje. Gretimais bebriukai. Horno užkariautojas ir Giedrius gauna kajutę netoli baro..

Kuklus būstas priverčia apvaikščioti keltą. Lauke drėgna, o ir pučia neblogai (karts nuo karto prisiminami jaunieji Laser, Optimist ir burlenčių atstovai – varžybos Nidoj turėtų būt smagios..) Grynam ore stovėti šalta, tad pėdinam į barą ir laukiam, kol atvažiuos Bebras su Linu.

Pagaliau sulaukiame likusių įgulos narių. Traukiam maistą iš automobilio ir tįsiam į kajutes. Ilgai netrukus numatomas susibūrimo kampelis – FaceBuko draugų kajutė. Į ankštą kambariuką sulenda 5 vyrai. Jaunimas nutaria savo maisto dalinį nusinešti į gretimą kajutę ir ramiai jį sudoroti. Likę 5 vyrai ramiai gurkšnojo “arbatą”. Neilgai trukus keltas pajuda. Išėjus į jūrą, laivapriekyje jaučiasi lingavimas. Stabilumas po kojom sumažėjo..

Ilgai tverti negalėjau – ima miegas. Bet kajutė tai užimta, buriuotojai vis dar gurkšnoja “arbatą”. Bet problema išspręsta! Gaunu raktus nuo kambarėlio netoli baro, užėjęs guluos ant grindų ir smingu.

Sekmadienio rytas.
Net nepajutau, kaip į kajutę grįžo kambariokai. Oras ramesnis, pro langą matosi pasitikėjimo nesuteikiantis gelbėjimosi plaustas..

Pusryčiaujam kas kaip išmano. Vieni suspėja pasinaudoti valgyklos paslaugom, kiti doroja savą maistą, kiti tenkinas likučiais..

Slenka ilgos ir nuobodžios valandos kelte.. Vieni šnekučiuojasi bare, kiti eina pagulėt.

Ir.. Pagaliau matosi krantas.

Po to, kai pamatėme krantą horizonte, praėjo dar pora valandų ir prisišvartuojame.

Kadangi automobilis tik su keturiom sėdynėm ir pilnas daiktų – pirmi išvežami senoliai į Zasnicą, o jaunuolių trijulė lieka laukti stovėjimo aikštelėje. Staiga skambutis – gerb. Linas pranešė, kad toleliau laukia muitinės postas ir su automobiliu grįžti į stovėjimo aikštelę (kurioje lukuriavome) negalės. Tad pėdiname irgi iki mutininkų.

Praėję automatinius šlagbaumus (vok. Schlagbaum, schlagen ‘mušti, tverti’ + Baum ‘medis’) prisėdame ant metalinių saugos užtvarų (kur turėtų apsaugoti nuo nuvažiavimo griovin). Už ~30m. stovi muitininkų autobusėlis ir lietuviškais numeriais pasipuošęs opelis šalia (visi kiti su muitininkais jau susitvarkė..). Galiausiai vairuotojas paleidžiamas iš pareigūnų rankų. Prieš lietuviui įsėdant, pasigirsta keli rusiški “komplimentai” muitinikų darbui.
Toliau sėdim sau kaip nieko prie muitinės posto. Galiausiai atsitiko taip, kaip ir buvo tikėtasi – mieli ponai vokiečiai ateina ir pas mus. Pirmiausia kaip naujosios kartos gyventojas pasiteiravau ar jie kartais nekalba angliškai ir atsakymas visai nenustebino – tik vokiškai.
Bet nieko.. Pasinaudojau savo vokiečių kalbos pamokomis ir išaiškinau visą situaciją – ko mes laukiam, kur keliausim, ką darysim ir t.t. Kai paklausė ar mes atplaukėm iš Suomijos ir atsakiau, kad iš Lietuvos – iškart paprašė pasų. Galiausiai vienas linksmai paklausė ar nieko neturim su savim – kvaišalų, alkoholio, o gal ir kalašnikovą nešiojamės? Kolega tik trinktelėjo savo šmaikščiajam draugui ir nupėdino savo keliais.

Štai ir atvažiuoja Linas. Šokame automobilin ir judam link Greifswaldo – ten ir stovi jachtulė.
Pakeliui grožimės Vokietijos gamta bei rapsais nulietais laukais.

Pagaliau privažiuojame Hanse laivų “fabriką”. Pasitinka Tomšas. Kraunamės daiktus ir nešam link laivuko. Jachta pasirodo tikrai didesnė bei platesnė nei nuotraukose… Sunešę visą mantą puolam prie darbų, o Linas išvyksta į Zasnitcą pasiimt likusių kolegų.

Gaunam šiek tiek laiko apžiūrėt jachtulę ir gaunam darbo. Su Justuku plaunam denį (su chemijos pagalba), o Ignas ir senasis Valentinovičius tvarkosi viduje. Galiausiai baigiame tvarkytis – kolegos dar neatvažiavo. Vėl apžiūrinėjame jachtą, dar deliojamės savo daiktus jachtoje ir galiausiai atvažiuoja kiti. Susėdame kokpite prie išskleisto stalo ir pradedame vakarieniauti.

Temstant jau ir pasidaro nešilta – įsitaisom viduje, įsijungiame šildymą. Viršum mūsų žiba miesto šviesų nesugadintas žvaigždėtas dangus.. Tarp buriuotojų - kalbos ir sukasi apie buriavimą.. Tai aptarinėjam jachtą, tai Deksnys su Bebru dalinasi prisiminimais apie legendinę jachtą “Autrimpas” tai dar kokios temos išsirutulioja. Bet ilgai netempiam – gal tik iki kokios 2h nakties vokietų laiku.. O ir sugulame patogiai – 9 žmonės ir be problemų (priekinėje kajutėje miegojome tryse, bet vietos stoka visai nepastebėta..)

Pirmadienis.
Papusryčiaujam, nusiprausiam ir vėl prie darbų. Nulekiam į netolimais esančią Wendel&Rados buriavimo parduotuvę. Ten gali pamatyt įdomių dalykėlių – tarkim, kaip jums tokie šekeliai?

O ir tarp gausybės vėliavų atrandi teisingas spalvas :)

Galiausiai apsiprekiname buriavimo parduotuvėje, reikia apsiprekint ir maisto parduotuvėje. Prisiperkam maisto drūtai.. O ir pagaliau neužmirštas lieka ir nealkoholinis jaunuolis.

Apie 14.30 atsišvartuojame. Į kelionę išlydi Alpinistas Linas, modamas ranka (jis parvarė automobilį atgal Lietuvon, todėl ir neplaukė drauge…)
15.00 atsiveria tiltas, skiriantis mus nuo jūros.

Išplaukę į platesnius vandenis keliame bures. Žinovas Tomkė atleidžia vieną iš “Lazy jack” virvutę, kad netrukdytų keliant grotą. Burė iškelta – Lazy Jack’o vienas virvutės galas atsiduria kiek aukščiau nei įstengiama pasiekti.. Nedvejodamas siūlaus pagelbėt ir greit sužinau, kad kėdutės nenupirko.. Bet tai ne problema – pasiimu nenaudojamą falą, gelbėjimo kilpa, per pažastis ir kylu.  Ilgai netrunka – virvutė nuleista, nuleidžiamas ir aš. Savo užrašuosė įskaitau kaip lipimą į stiebą – jau 4 šiais metais.

Galiausiai viską susitvarkome. Pučia ~20 mazgelių vėjo – judam fordaku 8-10 mazgų greičiu (be spinčiaus). Oras malonus, šviečia saulė. Visi linksmai nusiteikę :)

Tik staiga horizonte pamatome tykojantį pakrantės apsaugos laivą. Žiūrim įdėmiai – atsisuka link mūsų ir grėsmingai artinasi. Galiausiai didžiulis laivas nuo mūsų šiek tiek nukrypsta. Paliekam jį jau už savęs, o jis dar sukinėjas, kažką manevruoja.. Ir nutylame – pamatome, kad į mus paleido torpedą. Dideliu greičiu ji artinosi prie mūsų laivo. Galiausiai prisiartina mažesnis kateriukas su Vokiečiais.

Serai pareigūnai atsipučia, kai sužino, kad angliškai jiems kalbėti nereikės – Tomkė gi germanų kalbos asas.. Įlipa visi 2 valstybės tarnautojai. Tvarkingai pateikėme visus dokumentus, kurių reikalavo. Galiausiai malonūs vyrai išaiškina, kad padažnėjo vagysčių kiekis - tikrina visus. Vienas net prasitarė, kad iš tolo jiems labai gražiai atrodėme (čia neaišku kuria prasme…) Prieš išlipant siūlome jiems bent kokio skysčio – jie griežtai atsisako.  Kaip sakė Gintautas, Lenkijoj tik ir įlipa, kad gautų išgert, o šiti va – atsisako.

Patyrę tokį nuotykį plaukiame toliau (kur gi dėsies). Pradeda temti, vieni eina miegot, kiti budi kokpite.

Antradienis
Vėjo pučia vis mažiau. Lekiam jau halfvindu – greitis 6-8 mazgai. Ignas vos ne visą dieną praguli viduj – šiek tiek supti pradėjo.. Artėjant vakarui vis aštrėjam – jau ir nemaloniai nuo bangos trankomės.. Bet vėjo mažėja – jungiam Petriuką (nors pas mus lyg ir Simas papuolė..) Nakčiai, kaip įprasta, įsijungiame šildymą :)

Trečiadienis
4h ryto – keliasi Valentinaičiai. Pakeičiam Gintą su Jonu. Jei iki šiol praburiavau su civiliniais rūbais (pagal mane šturmuotės traukt nebuvo reikalo) tai šį rytą jau po džinsais užsidėjau tympas su Miki Mauzo paveiksliukais ir mirgančiais užrašais “Positive Mouse”, užsimoviau ilgas, šiltas kojines ir užsivilkau Močiutės megztą super-šiltą megztinį.
Rytas ramus, po truputi krenta rasa. Kompanijai palaikyti atskrido paukštukas.

Vachtai einant į pabaigą pradeda krapnoti. Lietus tai ženklas – artėjame link Lietuvos. Galiausiai žadiname bebriukus ir patys nusprendžiame truputi nusnūsti.. Jau pramerkęs akis pajutau, kad plaukiame kitu halsu.. Pro iluminatorių pamatau prasilenkiantį keltą (lyg ir tas pats, su kuriuo plaukėm pirmyn). Pažiurėjus laukan – pradeda lyti..

Gimtoji šalis jau netoli.. Tomas nusprendžia mūsų nepalikti, neparagavus makaronų, tad pradeda kuistis kambuze.

Maistas paruoštas – įgula pamaitinta. Lyti pradeda intensyviau. Jau matosi ir Klaipėdos vartai. Pagaliau juos ir praplaukiame. Lietus vis intensyvėja..

Pasiskambinam pasieniečiams ir judam link uosto. Galiausiai sėkmingai prisišvartuojame!
Bet..
Mus pasitinka ir Lietuvos apsaugininkai… Tiksliau apsaugininkės.. Nelinkmsai nusiteikusios damos nuotaikos nepakėlė.  Prašė visokių dokumentų, kalbėjo užkimusiu balsu ir dar kramtomą gumą kramtė… Šitoms net išgert nepasiūlėm.. Bet galiausiai viską susitvarkome.

Lietus nedžiugino, tad greit susirinkome daiktus ir tik padarę pagrindinius apsivalymus dumiam namo. Neskaitant keletos minučių, kelionė laivu užtruko 48h.