LIETUVIAI Į ISLANDIJĄ nr. 5

Birželio 9. MUITINĖ
Audra nemažina savo jėgos iki pat vakaro kol nepriplaukiam Reykjanes
švyturio ir krantas nepradeda užstot vėjo. Pučia 30 mazgų, po štormo
jaučimės beveik kaip štilyje ir jungiam autopilotą. Islandija
pasitinka pamėkliškais vaizdais.  Iš jūros  iškilę stačios uolos kaip
stulpai,  Aplink švyturį rūksta  geizeriai.

Dar vis neramu dėl sraigtą
apsivyniojusio šoto. Lyg ir turim rope cutter’į, bet ar susidoros?
Gali tekti ieškot buksyro. Civilizuotoje šalyje gal nemandagu su
burėmis į uostą…  Šalia plaukia žvejų laivas, susisiekiam per
radiją, jie plaukia į Keflviką, o mums reikia į Reikjaviką. Bendrauja
pasyviai, bet labai pagyvėja kai pasakom, kad esam iš Lietuvos.
Pasakoja, kad turi jachtą viduržemio jūroje.  Įdomu ar mūsų žvejai
turi jachtas pietų jūrose? Susisiekiam su muitine ir sutariam
susitikti marinoje 21:30
22 val. Kiek vėluodami atsirandam marinoje. Muitininkai atvykę su
autobusiuku jau čia. Nesulaukę kol pilnai prisišvartuosim
nekantraudami lipa į laivą. Visus paprašo išlipti ant krantinės.
Nesiginčijam, išlipam, turbūt taip reikia… Nusiteikę ryžtingai, į
kalbas nesileidžia. Nerūkykit – sako. Nu nerūkom – gal taip reikia…
“Stright line” sako. Ką???!!! Klausiam mes nepatikėję tuo ką girdim.
Rikiuokitės į eilę ir nesimakaluokit ant krantinės – sako postambė
mergina muitininkės uniforma. Bandom prisimint Baltarusiją, Farerų ar
Tel Avivo mariną, – net ten taip nebūna. Stojam į rikiuotę, vykdom
nurodymus. Vėliau leidžia rūkyt ir atsinešt striukes iš laivo, nes
lauke 10 laipsnių karščio. Atvyksta narkotinių medžiagų paieškos
komanda su šunimi. Vargšas šuo niekaip į laivą nelipa, tenka jį
užnešti.  Po kurio laiko susijaudinęs blizgančiomis iš sunkiai
nuslepiamo džiugesio akimis, muitininkas išsikviečia kapitoną
pasiaiškint. Rodo plastikinį maišelį su folija apvyniotu daiktu
viduje. Akys žiba, turbūt rado narkotikų. Nusivilia kai paaiškinam kas
yra Agotos duonelė. Šunį, išieškojusį visą laivą kelia ant denio ir
ten dar nuodugniai viską tyrinėja, gerai, kad į stiebą nekelia. Jei
kada tapsiu kontrobandistu, žinosiu, kad reikia slėpt žolę topinio
žibinto viduje… Eina antra tikrinimo valanda. Vieną ekspertų komandą
keičia kita. Šuo kitos veislės, bet į laivą irgi nelipa, tenka užkelt.
Ilgai ieško, bet blėsta akyse džiugesys, nes nėra tarp mūsų narkomanų,
vien tik pijokai. Leidžia grįžt į laivą. Alkoholio kiekį kuris viršijo
įvežamo į šalį normas, tenka užrakint ir užantspauduot runduke kol
neišplauksim už 12 jūrmylių nuo kranto. Šešiese ieškojo 3 val. 20
min., pralaikė mus krantinėje, bet mūsų didžiam nustebimui nesugebėjo
pasikelti pajolų ir atrasti antros įgulos provizijos kartu su visu
alkoholiu. Šio muitininkų žioplumo niekaip nesupratom. Laive viskas
kaip po karo. Išversti  net panaudoto tualetinio popierius kibirėliai
galjūnuose. Įgulos nariai pasipiktinę. Reikalaujam, kad sutvarkytų
laivą kaip jis buvo. Sako neprivalom mes jūsų laivo tvarkyt, įstatymai
tokie pas mus. Norim panaudot smurtą prieš muitininkus, bet kapitonas
sudraudžia. Pagaliau nekvieti svečiai išsinešdina ir mes pakelim po
taurelę už prisišvartavimą ir einam pailsėt – pasižiūrėti įžymiojo
Reikjaviko naktinio gyvenimo. Pasirodo štormas nebuvo paskutinis
ištvermės išbandymas…

V.