Lietuvos Respublikos buriavimo čempionatas

Praeitą savaitę vykęs Lietuvos čempionatas privertė pasitempti.

Dar trečiadienį išsiardom savo semiorkes ir užsikeliam ant priekabos.
Kitą dieną, po darbų Nidon patraukiam penkiese, dvi komandos – LTU 20 bei LTU 333.

Vos ne vos spėjam į 22.10 valandos keltą ir jau traukiam banguotais Neringos keliukais.
Vėlyvų vakarą pasiekiam Nidą ir nieko nelaukę nusikraustom laivelius.
Iš tamsos išnėrę, pagalbos ranką ištiesia Justas su Rapolu (Ultrininkas).
Daug nesidarbavę, mąstom kur čia maisto gaut ar šiaip ką nuveikus..
Pradžiai traukiam link uosto. Priartėję matome ir atplaukiančius mūsų namus.
Su prisišvartavusiu laivuku ateina ir lietutis, bet pastarasis ilgai neužtrunka.
Su Hanse atplaukė ir Ignas (neskaitant Bebro, Ryčio bei Antano).
Iškart pradedam įsikūrinėti, lietus vis užeina ir praeina – ramybės neduoda..
Susinešę daiktus pradedam užkandžiauti – naujai iškeptas studentas Ignas pravėrė stebuklingą stiklainį ir iš jo kotletai dingo staigiai (netgi surimuot nevalingai sugebėjau).
Pasimaitinę traukiam miegot. Su Ruoniuku okupuojam priekinę kajutę. Kaip visad mano kompanijonas kažką pradeda kalbėti per miegus, bet jo nekontroliuojami kliedesiai užmigt netrukdo – priešingai.

Ryte tenka keltis anksčiau už visus. Ramonaitis junior pradeda rodyti gyvybės ženklus, bet ramiu tonu pareiškiu, kad tamsta gali dar pamiegoti.
Rytiniu traukiniu išvažiuoju į prekybos centrą, kurio pavadinimo minėti net nereikia.
Lengvai “apsiprekinęs” (kaip tik aiškina per lietuvių pamokas, kad šis žodis nevartotinas) grįžtu į namą ant vandens.
Užimu koko poziciją ir pradedu ruošt firminę kiaušinienę.
Po truputi pradeda keltis bebriukai bei ruonis judintis pradeda.
Pasistiprinę judam prie laivų.
Palydi nesmarkus lietus.
Prie semiorkių sutinkam savo varžovus. Visi drauge tvarkomės, statom stiebus, matuojam centruotes.
Lietus įsismarkauja.
Daugmaž susitvarkom. Andrius slepias po stogu.
Iki starto dar liko nemažai laiko. Jį padidina ir iškelta “morka”.
Pučia nemažai. Kyla mintys, kad būtų visai neliūdna, jei nedoutų startų.
Belaukiant nuosprendžio, užsispyręs Drakula toliau darbuojas prie laivo ir kiauriai peršlampa (taip jam ir reikia!).
Galiausiai lietus beveik baigiasi. Vėjas šiek tiek nurimsta – nuleidžiama morka.
Skubam jachton, persirengiam ir prie laivų.
Susižiūrom, kad laikrodžio tai nepasiimėm nei vienas (išvis į Nidą).
Pagelbsti žavusis Marius Eidukevičių – iki šiol išliekam jam dėkingi.
Štai ir išplaukiam.
Priplaukus prie teisėjų laivo, išvystam apetitą sukeliančia vėliavėlę. Mat, RS’ai nespėja atplaukti.
Galiausiai visi susirinko ir duotas startas.
Ateina ir 470 starto procedūra.
Semiorkių susirinko tik 4, Ričardas su Nerijum atvyksta tik kitą dieną.
Vėjas stiprėja – startas jau duotas.
Plaukdami laviruote stebim šėlstančią stichiją tolumoje. Deja, ji artėja.
Netrukus ji prisiartina. Pučia neblogai, bet paplaukt įmanoma (nuolat atleidinėjant stakselį, nes plaukiant tik su juo irgi guldo..).
Tirštas lietus sumažina regimos zonos spindulį.
Plaukiam paskui prieky esančias semiorkes, nes daugiau nieko aplink nesimato.
Emocijos liejasi per kraštus (žodžiais, žinoma).
Bet plaukt reik tai ir plaukiam.
Užmatom ir bebriukus, kurie pradeda plaukt į priešingą pusę (kaip paaiškėjo – praplaukė pro ženklą dėl nuostabaus matomumo).
Šioje vietoje mes ir aplenkėme šauniuosius broliukus ir jau plaukiam treti.
Fordake spinakerių nesimatė, nesimatė ir kitų ženklų.
Nuolat dairydamiesi žiūrim kur plaukt.
Galiausiai pasimato ženklas. Reikia halsuot.
Susikaupiam ir – halsas. Pastarasis baigėsi apsivertimu, kuris dailiai išpuošė groto viršutinę dalį – pilka spalva bylojo ir apie mūsų nuotaikas.
Atsivertę pamatom ir besimaudančius bebriukus. Kaip pasakojo Ignas: “Pamatėm, kad jūs apvirtot po halso tai galvojom daryt karvės halsą. Bet pastarasis irgi nepavyko..”.
Po šio įvykio bebriukam apsisuko stakselis bei iš priekinės burės iškrito latė.
Jie pasitraukė iš varžybų ir traukė krantan pasikeist stakselio, bet į varžybas taip ir nesugrįžo.
Taip be berbrų finišavom treti.
Iškart skelbiamas naujas startas.
Plaukiam plaukdami, nieko įdomesnio prisimint nesugebu.
Kiek traukia atmintis finišuojam antri.
Ta pati istorija ir per trečiajį plaukimą.
Tik paskutiniajame plaukime jau semiorkės finišuoja daugmaž vienam būry. Kovot reikėjo iki galo. Pagal Andrių tai buvo pats įdomiausias plaukimas iš visų, nes intriga išliko iki pat finišo, o ir šioks toks nugalėjimo skonis pasijuto.

Grįžtam krantan.
Plaunam grotą, tvarkomės laivą.
Pagrindinė burė paplyšus (tiksliau atsiklijavo dar Gardoj taisytas burės plotas).
Pradžioj grįžtam laivan – randam bebriukus.
Persirengiam ir galvojam apie maistą.
Pagaliau nuspręsta – pietums makaronai.
Vėl į parduotuvę ir pradedam ruošt maistą.
Šį kartą kokais tapo kone visi – vienužo, betvarkė.
Vienas pradeda, kitas perima, trečias išeina ir taip panašiai vyksta maisto gaminimo procesas.
Užprotestavęs (mat pagal mane kokas turi būt vienas kaip ir kapitonas būna vienas, nes mintys kaip ką daryti pas kiekvieną skirtingos) atsitraukiu nuo kambuzo.
Žinoma, prireikia ten grįžti ir užbaigti procesą.
Galiausiai visi grįžta ir pradedam iškilmingus, bendrai paruoštus pietus.
Justas po pirmųjų kąsnių atsisako valgyti – įdėta svogūnų (rami sąžinė ant mano pečių – jokių svogūnų aš nedėjau).
Taip liekam mes trise ir ramiai užkandžiaujam.
Pasimaitinę traukiam prie laivų – burę reik klijuot.
Nusinešam ją į antrą mokyklos aukštą ir visi bendrom jėgom greit užtaisom įplyšimus.
Klijuojamas ir stakselis, nes jis irgi neatlaikė..
Tuomet seka nuotykiai Nidoj (visai nesusiję su buriavimu).
Tikriausiai neišsilpėsiu šioje vietoje, nes ir taip pradedu rašinėt visiškai neaktualiom temom.
Paminėsiu tik tai, kad bent vienas princas Nidoj neslėpė savo jausmų. Aišku į juos atsakymo vėl nerasta. Pagrindinė auka buvo pasirinktas gelbėtojas Mariukas E.
Pastarasis nerodė susidomėjimo į princybes, bet toli irgi nebėgdavo..

Grįžus jachton išaiškėja, kad visi darbai dar neatlikti.
Buvau prisižadėjęs pagaminti “tinginį”, mat šaldiklis jachtoj yra..
Aš kaip sąžiningas ir pažadų nepamirštantis jaunuolis, neskubėdamas užsiimu kurybiniu procesu.
Bebriukai mauna miegot, Andrius prigulė salone.
Bedarydamas saldųjį patiekalą užliuliuoju savo kolegą lyriškomis dainomis ir pastarasis akimirksniu užsnūsta.
Pagaliau “tinginys” eina į pabaigą. Laikrodis muša pirmą valandą nakties.
Kaip tik ir Ruonis praneša apie savo prabudimą su skambiu, sapnų karalystės įkvėptu “NU!?”.
Dedu rudą masę šaldiklin. Tuopačiu pranešu, kad visai legalu eit miegot į lovą.
Taip dar du vyrai užsidaro vienoje kajutėje ir praleidžia romantišką naktį.

Šeštadienis.
Kas pusryčiam jau nebepamenu, bet bent jau kokas vėl vienas tapo.
Žinoma, paragaujama pernakt daryto skanėsto.
Po pusryčių ta pati tvarka – prie laivų, tvarkomės, persirengiam ir išplaukiam.
Vėjo žadėta dar daugiau.
Pirmas startas – prisideda ir atvykę Ričardas su Nerijum.
Laviruotėj neduodam kelio Kalanavičių komandai, tad atliekami apsisukimai.
Net po jų neliekam paskutiniai – priešpaskutiniai.
Paėmus ženklą ir plaukiant bakštagu atsitinka “šposas”.
LTU 20 komandos mariakas nusprendė išsimaudyt.
Smigęs į bangą, joje ir pasiliko, tik nespėjo nusiimt trapecijos, tai išplaukė su ja kartu.
Trūko tik gumytė, bet laivan grįžti vistiek reikėjo (kas greit neįvyko).
Galiausiai neiškentęs vairininkas priplaukė prie savo įgulos nario ir nutraukė jo kvailiones.
Apsidairęs pamatau, kad kito borto trapecija susisukus aplink zalingą, tai ji tapo nelabai naudojama.
Paimam ženklą ir tvarkomės.
Vos ne vos atsipainioja trapecija, paskubom užrišama nutraukta gumytė ir plaukiam toliau (vis dar išlaikom priešpaskutinę vietą).
Toliau plaukiam plaukdami, žinoma vėl guldo, nors dirba tik stakselis.
Pagaliau paskutinė tiesė link finišo.
Vejames bebriukus. Stebimės, kodėl Justas neišlipęs ant trapės.
Prisivejame taip, kad įvyksta fotofinišas. Šią kovą pralošiame.
Bebrai vėl traukia į krantą – pasirodo prapuolė viena trapecija jų..
Ričardas su Nerijum irgi pasitraukia.
Liekam trise. Tiesa, prieš startą mums lūžta giko atotampos šekelis. Atsarginio neturėjom, bet mums pasiseka – išgelbsti Aistis, kuriam iki šiol jaučiam didžiulę padėką.
Vėjas tik kyla.
Prie pirmo ženklo Kalanavičiams plyšta stakselis.
Mums belieka tik atsilaikyt ir užbaigt plaukimą.
Tai ir padarom.
Trečiasis plaukimas neįvyksta.
Traukiam namo.
Grotas vėl negeriausios būklės.
Atsinaujina užtaisytas plyšis, priedo atsiranda dar vienas aukščiau.
Vėlgi pavalgę traukiam prie darbų.
Be sunkumų užklijuojam pagrindinę burę. Susitvarkom tą nelemtą trapecijos gumytę ir jachton.
O ten vyko šioks toks susirinkimas.
RS’ininkai dalyvavo tik 1 plaukime. Po jo susigūžo “Knygų klubas” ant Hanse.
Plyštančia širdim žvelgiau į visokiausius “skysčius”.
Mat esu tas “niekadėjas” (vėlgi nevartotinas žodis, ačiū lietuviu kalbos pamokoms), kuris palaiko taisyklę, kad jachtoje neturėtų būt alkoholio (iš kur tokios mintys?)..
Neiškentęs lendu priekinėn kajutėn, bandžiau pailsėt (netgi pamiegot), bet šnipštas.
RS’ininkai kaip ir žadėję 20h išjuda į apdovanojimus.
Jachta lieka apytuštė.
Netikėtai gaunu žinią, kad ateina kiti svečiai.
Su Ignu pradedam tvarkytis (tiksliau daugiau Ignas viską sutvarkė, atliko neįtikėtiną darbą).
Į jachtą užsuka man jau gerai matytas veidas – dosnusis Mariukas.
Taip pat su juo atėjo žaviosios damos Milda su Viktorija (kurios pavardė labai suktai rašos) bei Justas.
Kiek supratau, tai pagrindinis tikslas jų užsukimo buvo tinginys (nors pagal mane tai nekažką jis ten ir gavosi, būna ir geriau).
Žinodamas, kad nevisi gali jaustis drąsiai – nevalingai užkaičiu vandenį ir nekaltas klausimas “Gal kas arbatos nori?” ir aišku nieks noro nereiškia.
Bet kai pamini, kad vanduo užkaistas, o niekas nenori arbatos – iškart 3 puodeliai (senas geras bairis suveikė).
Tiesa, pasirodo ir Ignas užsisakė karštojo gėrimo, bet nesusikalbėjom mes su juo tai teko daryti vėliau..
Vakaro kalbos ėjo, tinginio mažėjo ir galiausiai dalis svečių palieka jachtą.
Vėliau užeina dar gerai žinomų veidų, netgi tų, kurie miega jachtoj.
Viskas rutuliojasi ramiai, galiausiai jau ir Ignas bei Justas užima miegojimo pozicijas, o kiti dingo.
Drakula, nebūtų Drakula, tai irgi patraukė savais keliais į nakties gludumą.
Bet dabar ir vyksta, tai, ką aš darau negerai – nukrypstu nuo buriavimo temos..
Taigi užbaigsiu šeštadienio nuotykius nuostabia, originalia, iškalbinga ir nuostabiai vaizdinga fraze – galiausiai nuėjom pamiegot.

Sekmadienis.
Kaip įprasta papusryčiaujam.
Taip pat sužinom, kad mūsų namai išplaukia, kol dalyvausim varžybose, tad tenka susikraut visus daiktus ir tempt į automobilį.
Startas anksti, plaukimai numatomi tik 2.
Vėjo jau normaliau, kaip išsireikšta 470.lt puslapyje: “šilkinis buriavimas”.
Tarp teisėjų gretų atsiranda ir personalių Andriaus gerbėjų iš Klaipėdos.
Pusėtinai jaučiuos, kad mane irgi palaiko (visgi, jei už Ruonį tai ir už Drakulą(?)), nors girdis tik Andriaus vardas.
Plaukimai vyksta greitai.
Abejus finišuojame antri.

Grįžtam į krantą ir iškart išrinkinėjam semiorkes.
Po skambučiuo Ramonaičiui Valdui paaiškėja, kad automobilio raktai išplaukė į Klaipėda.
Liekam tik su buriavimo drabužiais krante.
Baigę tvarkytis bei, žinoma, padėję kitiems, sulaukiam apdovanojimų ceremonijos.
Vietos pasiskirstė va šitaip va:

I – Rytis Alksnevičius ir Antanas Juodsnukis
II – Andrius Ramonaitis ir Emilis Valentaitis (bent jau diplome taip parašyta.. vėl..)
III – Aistis Kalanavičius ir Asta Kalanavičienė
IV – Ignas Balčiūnas ir Justas Balčiūnas
V – Nerijus Pozniakas ir Ričardas Novošinskas

Po apdovanojimų visi išsiskirstė, o mes vis dar pusnuogiai laukėm automobilio.
Galiausiai atvažiuoja nuostabusis Peugeot. Baigiam paskutinius krovimo darbus, persirengiam ir traukiam namo.

Reziumė – mums pasisekė, nes kitiem nesisekė..

P.S. Nuotraukų daugiau nėra, nes jų nėra.. Jei turite nuotraukų ir norite jomis pasidalinti – prašau nesidrovėkit. Netgi vardą ir pavardę autoriaus prisegsiu po fotografijomis..

One thought on “Lietuvos Respublikos buriavimo čempionatas

Comments are closed.