Žiemos pasiskaitymai: Af OffShore Race prisiminus.. II DALIS

Vasaros pasiskaitymai: Af OffShore Race prisiminus.. I DALIS:

2 diena jūroje.
Pažadina.
Kažkaip šviesu kaip 4h ryto..
Vargais negalais keliesi. Nu vistiek šviesoka..
Pažiūriu laukan – Bitlas su Ramu sėdi.
Pasirodo mūsų su Ruoniuku pagailėjo ir davė pamiegot iki 8h ryto (VALIO!).
Šauniai pamiegoję, keičiam šauniuosius geraširdžius žmones.
Nusimatė graži diena.
Vėjo buvo jau mažiau, bet vistiek pakankamai daug……..

Švietė saulė, vanduo netaškė, plaukėm netoli kranto.
Išsitraukiau telefoną, pasiskambinau, parašinėjau šeimynai.
Susirinkau informacijos apie orus ir plaukėm toliau.
Rumpelį (jau buvau parašęs “vairą”) dalinomės kas valandą.
Ir netikėtai išnyra Justas.
Jaunuoliui nesimiega – juk rytas, tai atėjo laukan.
Pagraužėm baronkų ir su šauniu vėjeliu plaukėm tolyn.
Po 3 valandų vachtos lendu vidun kelt Ignasijaus su Gintarėliu.
Prabunda ir Bitlas – duoda velnių.
Pasirodo, kažką ne taip išgirdau, kai Bitlas perleidinėjo vachtą.
Turėjau pakelt tik jį, o ne kitą vachtą…
Gerb. Kapitonas išlindo ir apžvelgė situaciją.
Visks normaliai.
Taip toliau plaukiam be didesnių įspūdžių, kol jau iš tikrųjų baigiasi vachta.
Įsitaisom gultuos ir bandom užmigt (įdomus faktelis – per visą Gotland Runt neteko garbės miegot savo miegmašyje..).

Vakarinė vachta.
Keliamės.
Miegot visi dar neina.
Gražus, romantiškas vakaras.
Pasidaro kažkaip tais linksma.
Vėjas silpsta šiek tiek, šilta, o dar vaizdas horizonte..
Nejučiom vakaras tampa “OHO vakaru”.
Viskas palydima nuostabiu žodeliu “OHO”.
Ištraukiam apelsinus – OHO.
Pradedam lupti – OHO.
Iš kokpito pasigirsta balsas: “dujos baigėsi” – OHO. OHOO, dujos baigėsi.
Tik šį dar palydi ir rimtos frazės: “Taip negali būt..” ir kapitonas nueina patikrint.
Netrukus išlenda Bitlo besišypsantis (didelė tikimybė, kad ne iš laimės) veidas: “Dujų tikrai nėra..”.
Išgeriam paskutinios karštos arbatos (ohoo..), aptariam, kaip dujos galėjo baigtis, apie apgavikus, apelsinus, visgi gražų vakarą ir oho.
Net nepastebėjom, kaip baigėsi mūsų vachta ir, atsisveikinę su visais “oho” ritmu, traukėme pogulio.
Tuomet, pats kiečiausias Af Offshore Race buriuotojas (kaip buvo paskelbta vėliau) Ramūūūnas, užmirkė grikius, kad būtų ką užvalgyt kitą dieną.
Receptas pakliuvo net į šaunųjį žurnalą buriuotojams “Vėjo3!“.

Kol miegojom, girdėjos visokie veiksmai, bet mieguistumo būsenoj ne visai viską supratau, kas vyko.

3 diena.
Prabudus, lyg ir buvo spinčius iškeltas, bet nesu tikras šiuo metu.
Spinčiaus nepanešėm daugiau, tai nuleidom..
Vėjo buvo nekažką, kepino saulė, plaukėm jau Gotlando salos pietuose ir pradėjom kilt šiaurėn.
1 mazgo, man rodos, nesiekėm.
Kėlėm spinčių vėl. Nepraėjo nė minutė – nuleidom tiesiai į spinaker maišą.
Galiausiai vėjas išsijungė visai, pritraukėm grotą iki maksimumo, kad nesibaladotų (plaukėm pavėjui, tai yra, plūduriavm).
Ruonis užmigo ant denio, o mes su Bitlu kritom prie rumpelio (kiti miegojo viduj).
Jaučiau, kad visi miega. Pasukiodavau rumpelį, kad paprasčiausiai neapsisukt vietoj, o išlaikyt nosį kurse.
Miegas bandė pakirsti. Užsimerki 30 sekundžių, atsimerki, vėl užsimerki..
Kova su miegu buvo atkakli (žinant koks esu megėjas nusnūsti), bet nepasidaviau.
Per vieną tokį atsimerkimą pamačiau, kad koldūnai šiek tiek pakilę.
Negalėjau nesureaguot, pradėjau keltis – pasikėlė ir šalia prisnūdęs kapitonas.
Paaiškinau situaciją, buvo greitai atleistas grotas, keliamas spinčius.
Rezultatas – iškart greitis 1 mazgas ir net daugiau.
Skriejom pirmyn, jau ne taip miegot norėjos..
Apie pietus kėlėsi jau visa įgula.
Šiltas ir malonus orelis kvieste kvietė visus laukan – nėr ko čia miegot.
Buvo gardžiaujamasi Ramo grikiais bei, aišku, corny batonėliais.
Netrukus kelią pastojo salos ir salelės.
Ramas gavo darbo naviguot.
Žinoma, kaip visada, geriausias navigatorius pasvirasis brūkšnelis buriuotojas Ramūnas Galiūnas, darbą atliko puikiai! Ačiū tau, Ramūnai.
Praplaukę Gotlando apačia, pradedam plaukt atgal šiaurėn, iš kur ir atplaukėm.
Kaip žinia, žymioji vėjo srovė pakeičia fordaką į beidevindą bei išjungia trumpam vėjuką.
Kai galiausiai išplaukiam į atvirą zoną, pamatom jachtą varžovę, stebuklingai priartėjusia ir judėjusią šone.
Tai buvo Elanas, sukta bjaurybė.
Vietiniai skraidžiojo bukais kursais su Code-Zero, o grynakraujai Lietuviai (taip! iš didžiosios!) įnirtingai pjovėsi kuo aštriau su stakseliu.
Pirmas prasilenkimas – jie mus lenkia.
Antras – mes priekyje.
Taip kaip šachmatuose keičiamės pozicijom, kol galiausiai lenkiam ir lenkiam ir lenkiam.
Vietiniai susigriebia nusileist savo prašmatniąją burikę ir varo kaip normali jachta su stakseliu.
Pastarieji plaukia kažkur prie kranto, o mes laikomės arčiau atvirųjų vandenų.
Pradžioj galvojam, kad sukti varžovai, naudojasi patirtimi ir pagaudinėja škvaliukus prie kranto (kurių taip reikėjo, nes pūtė ne tiek ir daug).
Bet netrukus apsikeičiam vaidmenim – škvaliukus gaunam mes, o jiems neteko.
Taip plaukiam panašiom jėgom, kol visiškai sutemsta.
Paimam ženklą – jie pradingsta, pradingsta ir mūsų vachta.
Tiesa, Ruoniukas dar pasilieka, nes bando priprasti prie vairavimo ypatumų.

4 diena. Prasideda linksmybės.
Ketvirta diena jau keistesnė.
Žinom, kad šiandien bus krantas.
Žinom, kad daug neliko.
Žinom, kad naktį pamiegosim visi.
Atsikeliu paryčiais – kiek pamenu kokpite mano geras bičiulis Gintulis.
Kažkaip, daugiau nieko ir daugiau nepamenu.
Ruonis, berods, miega, nes ilsis po vakar (kitą vachtą atsedėjo, nes vairuotis pratinos).
Bitlas miegojo irgi, aš taip manau.
Buvo Gintas (kur baigės vachta) ir šitas nenaudėlis Valentaitis.
Paprašiau bičiulio, o ir pats noriai sutiko ir liko pasibičiuliaut vienoj vachtoj su manim.
Elanas buvo jau toli, plaukėm aštriai, buvo bangelė šiokia tokia ir linksma nuotaikėlė.
Prisėdau prie rumpelio, bandau kursu varyt – šnipštas!
Sunkiai kažkaip, net juokas ima (tiesiogine prasme).
Juokias ir Gintas, sakau: “Imk, pats pabandyk”.
Apsikeitėm, vairuoja kolega – ogi tas pats.
Šviečia saulė, mėlynas vanduo, linksmai banguoja ir sėdi du šmaikštuoliai kokpite.
Taip draugiškai praburiuojam dar porą valandų.
Galiausiai neiškenčiam ir pažadinam įsismaginusį Andrių.
Gintukas išėjo prigult.
Žinoma, suvartojam dar po corny ir plaukiam toliau.
Plaukiam plaukiam, įpusėja diena.
Vėl geras oras kviečia įgulą laukan.
Bet kai kurie priešinasi visuomenei ir vis tiek mauna vidun šiek tiek pagulėti.
Netikėtai Ruonis, norėdamas atsiplėšti vienkartinį maišelį, atranda stebuklą siųsta iš Dangaus.
Vienas polietileninis maišiukas, pasirodo, yra visas maišas. Ilgis kaip pusę žmogaus.
Nedvėjojęs pripučiu atradimą ir užrišamas mazgas.
Tas daiktas man iškart patiko.

ketvirta diena..

Tuo neapsiribojam ir pradedam kurti merginą ir ne bet kokią – išsvajotąją VIKTORIJĄ!

Tobulos oro sąlygos, kapitonas už vairo, finišas netoli.
4 diena pakirto.
Viktorija buvo išnaudota, panaudota, sunaudota.

Panaudota mergina privalėjo palikti laivą..
Sunkus atsisveikinimas, nei ji nei mes to nenorėjom, bet tai padaryti reikėjo..

Kai ji dingo – viskas buvo nebe taip..
Daugiau tinkamų maišelių nebuvo.
Viktorija dingo.. Negrįžtamai.
Trumpam laive įsivyravo tyla.
Netrukus Bitlas bei Ramūnas nuėjo pagulėt, pasnaust.

Vidun sulendam ir mes su Brazaičiu bei Andriu.
Netikėtai liūdesį praskaidrina rastas visas pokas permirkusio tualetinio popieriaus.
Bevertės higienos priemonės tik užėmė nereikalingą vietą.
Buvo nuspręsta, kad reikia jomis atsikratyti.
Bet prieš tai – rulonais apmėtomi ant denio esantys bebriukai.
Vyksta tualetinio popieriaus karas.
Smagiai apsimėtom ir galiausiai mūsų “granatos” kažkur prapuola.
Vėl sėdim ramybėje.
Užklumpa keisti jausmai.
Žinojimas, kad tuoj finišuosim, išlipsim į krantą, kad visą tai reiks aprašyt, kad tuoj baigsim savo “buriuotojišką maratoną”. Užklumpa klausimai “Kas toliau?”, “Kas pasikeis?”, “Kuo visa tai baigsis?” ir kitos 4 dienos jūroje minčių šėlionės.
Netrukus keliasi Ramūnas bei Bitlas.
Greitu laiku pasiekiame ir Almagrundą.
Praplaukus šiokį tokį atstumą pamatom, kad tolumoje švyturį “ima” ir Elan’as.
Tylumoje sėdime viduj su bičiuliu Gintu.
Susižvalgom ir paslapčia įsijungiame radiją bei paleidžiame Eric’o Clapton’o dainą “Tears in heaven”. Ši daina buvo Mūsų daina, iki šiol ji primins jachtą “Tojana”, Af Offshore Race, nuožmiąją įgula, bet ypač Gintautą.

Patyliukais beklausant sielą atgaivinančios dainos, pasirodo kapitonas.
Bet tuo pat metu radija išsijungia.
Pasirodo, vienam akumui padėjom išsikraudinėt. Bet nieko rimta, elektros dar turėjom.
Radijos saugiklias buvo iškart išjungtas.
Džiaugiamės su Gintu, kad bent kiek paklausėm dainelės.

Sparčiai judėjome finišo link.
Buvo praplėštos šokolado plytelių pakuotės, vienbalsiais išrinktas geriausias Gotland Runt buriuotojas Ramūnas Alminas.
Visi atsipalaiduojame ir kertame finišą.
Užplūsta džiugesys.
Prisišvartuojame prie linksmuolių (tautybės jau nebepamenu).
Svetingai su jais pasišnekučiuojam ir dar visaip..

Kol vieni kalbėjo, kiti ėjo padirbėt.
Buvo sunešioti daiktai, palikti Stokholme, kurie buvo atsiųsti į Sandhamną.
Atidirbus savo – linksma gaida traukiame į dušus. Pagaliau apsišvarinam!
Jau visi švarūs, užsukam į jachtą sūrio bei vyno butelio ir judam. Tą dien buvo Justo gimtadienis.
Saulei leidžiantis, nužygiavom prie įžymiosios vietos – kokios tai olos, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas.

Ramiai pašventę, jaunuoliai juda miestelio link, o užkietėję romantikai princai Bitlas ir Ramas lieka dviese ant akmens.
Judant atgalios, siaurose salos gatvelėse prasilenkiam su švediškuoju auksaplaukiu “mačo” ir dailia dama, kuri kukliai prasilenkinėjo nuleidusi akis.
Galiausiai grįžtam į jachtą.
Vieni persirenginėja į šventinius drabužius ir traukia į vakarėlį.
Kiti šiaip kažkur dingo.
Lieku jachtoje jaukioje vienumoje.
Paskum, žinoma, žmonių jachtoj pagausėjo.
Ryte dalintasi nuotykiais.
Andrius-Ruonis nuo švedų princo įgavo naują pravardę “Pretty face” (gražusis veidelis).
Negailestingi “Tojana” vyrai ir toliau savo įgulos narį vadino jam ne maloniausiu vardu..
Taip pat buvo pasakojama apie elitinių jachtų kajutės dizainą, televizorių gausą, anglies pluošto korpusus ir t.t.

Staigmena bei išsišokimas atsirado ir iš jaunėlio Valentaičio Emilijano.
Kol visi bėgo rytinio higienos darbo – jaunuolis bėgom iškeliavo į vietinę kepyklėlę, pasidomėt ar dirba ir ar turi specifinio šokoladinio pyrago, kurs pavadinimas sunkus it bulba.
Jo laimei – parduotuvė dirbo ir net turėjo visą šmotą pyrago, o ne gabaliukais.
Bet įgulos keistuolis neturėjo pinigų, tad vėl subėgiojo iki jachtos ir atgal.
Prekė įsigyta.
Šiek tiek dar pasikuičiam, papusryčiaujam ir atsišvartuojam – į Tėvynę!
Beatsišvartuojant pradedam skanauti saldžiuoju šokoladiniu gardėsiu.
Ne visi atlaikė – truputuką gal saldokas.
Pasisotinę ir pasisaldinę pasiekiame atviruosius vandenis.
Paskiriamos vachtos – išpuola su šauniuoju Trimeriuku.
Oi linksmai traukėm Lietuvon. Nei labai šalta, nei štormas, nei štilius.
O ir po sudėtingos regatos jau viskas buvo tik taip sau..
Nelabai jau kur žiūrėjai, nelabai kreipei dėmesį į komfortą.
Baigėsi vachta – gulamės besišnekučiuodami.
Ir taip nesinori eit kažkur į galą – tik prigult..
Norai patenkinami ir atliekamas veiksmas, kuris suteikia pačius geriausius jausmus – kaip užsimanei tą momentą, taip ir padarei.
Tad prigulu, kur ir stovėjau. Aišku, artėjant vakarui šiek tiek šaltoka pasidarė, bet iš tingumo ir mieguistumo jau nieko nesinorėjo ieškot – tiks ir spinakermaišas (plaukėm su spinakeriu!).

Rytas.
Išlendam su Gintuliu.
Rytinė rasa nelinksmina.
Naudodamasis proga, šiek tiek dar paguliu kokpite prie liuko (ech kaip gera buvo su Gintuliu vachtoj).
Bet gi nepaliksi draugo vieno – tuoj prasibudinam, pagriaužiam baronkių ir plaukiam.
Kyla saulė, darosi vis šilčiau.
Vairuojas puikiai – žiūrėdamas atgal gali išlaikyt kursą, nes jaučiama kiekviena bangelė ir laivo nukrypimas. Tiesiog pasaka.
Atbūnam savo – einam prigult, mieguistumas vis tiek ima..
O prabudę išvystam tiesiog keistą vaizdelį.
Esam netoli pažįstamų krantų, plaukiam šauniu greičiu, bet bangelės nei vienos.
O ir šilta – tikrai ne šalta!
Užklupo aukštutinis vėjas (kad tik neapsijuokčiau su šiuo pasakymu).
Navigaciniai skaičiavimai dar tądien žadėjo pasiekt Gimtąją Žemę.
Po tokio laiko ant vandens, varginančių regatų – pasisuko keli varžteliai.
Vyko keistenybės kaip reta.
Dirbom prie laivo, nes tiesiog idealios sąlygos, o veikt nelabai kas yra.
Buvo išsemtas vanduo pro grindelėmis ir bandymas praplauti jas, nes šiek tiek dyzeliu atsiduoda.
Taip viena grindelė atsiduria už borto..
Atliekama procedūra “Pajolas už borto”.
Operacija sėkminga.
Vyko ir kitų kvailysčių..


(Video apkarpytas dėl vietų, kurios itin gėdingos..)

Ir pagaliau! Įplaukiam pro vartus, prisiduodam pasieniečiams.
MES GRĮŽOM!
Tik prieš įplaukiant į Pilies uostą, aplankom Smiltynės uostelį.
Ten išmetamas nenuorama Emilis, kurio ant kranto laukė ištikimasis Bratanas Tomas Junior.
Su artimuoju traukėm Nidon – ir vėl jachtininkavimas..

Bet čia jau kita istorija…

 

 

Emilis Drkla.

 

KITI NEPUBLIKUOTI VAIZDO ĮRAŠAI

 

Nerūšiuotos nuotraukos