nors ir prabėgo dešimtmetis įspūdžiai nedyla

DSC_5793

Šiemet sukanka 10 metų, kai Panevėžio jachtklubas su kapitonu Valdemaru Vizbaru „priešakyje“ jo jachta „Rėja“ atliko žygį į Islandiją. Tai buvo pirmoji lietuviška jachta pasiekusi šią šiaurinę salą. Šiam įvykiui atminti kovo 10-tą dieną Lietuvos vyriausybės rūmuose buvo atidaryta šio žygio dalyvio Vytauto Augustino paroda „Į Islandiją su lietuviška bure„. Tai buvo puiki proga susitikti šios kelionės bendražygiams, pabendrauti, pasidalinti prisiminimais, o parodos atidarymo dalyviams išgirsti „gyvą“ kapitono paskojimą apie žygį, Islandiją ir pakeliui aplankytas uostus ir salas.

Trečiadienio buriuotojų poklabiuose gausiai susirinkusiems žygio dalyviai demonstravo gausią foto ir video medžiagą ir gyvas Vytauto Augustino, broliukų Visbarų ir ktių Panevėžio buriuotojų pasokojimas prikaustė renginio dalyvių dėmesį beveik dvi valandas. Laikas tikrai neprailgo ir toli nuo jūros nutolęs buriuotojų klubas yrodė , kad ne tik Čekams reikalinga jūrų ministerija, o ir Panevežiečiai drąsiai gali pretenduoti dėl Jūriškiausio klubo titulo Lietuvoje. Klubo vadovas Janis Rozis visus pakvietė per jonines atvykti į Rubikius ir atšvęsti garbingą klubo 30 metų jubiliejų.

pateikiam trumpą žygio į Įslandiją aprašą:

 

TRUMPAS ŽYGIO PRISTATYMAS

Pasiekti Islandiją – galėtų būti kiekvieno jachtklubo buriuotojų svajonė. Panevėžio jachtklubui pasisekė. Kapitonas Valdemaras Vizbaras nuo jachtos „Rėja“ įsigyjimo turėjo svajonę pasiekti Islandiją. Jis buvo šio žygio sumanytojas ir organizatorius. Supažindinus su šiuo planu Panevėžio jachtklubo narius ir sulaukus entuziastingo pritarimo reikėjo pradėti rimtai ruoštis žygiui.

Labai svarbu buvo išstudijuoti meteorologines sąlygas, nes jos visiškai skirtingos nuo mums    įprastų Baltijos jūroje. Svarbiausia pradėti žygį ne anksčiau birželio vidurio ir baigti – ne vėliau rugpjūčio vidurio. Nepastovius orus šioje Atlanto dalyje apsprendžia Golfo srovės ir šalto arktinio oro susidūrimas. Virš Didžiųjų ežerų susiformavę ciklonai čia greitai įsibėgėja ir virsta galingais štormais.

Ne mažiau svarbios buvo ir vandenyno srovės. Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, tarp salų jos galėjo siekti iki 6 mazgų, o tai reiškia, plaukiant prieš tokią srovę, stovėti vietoje. Taigi, reikėjo nagrinėti potvynių – atoslūgių lenteles, įvertinti laivo variklio galimybes.

Maršruto paruošimas nesudarė didelių sunkumų, nes pasirinkimas buvo nedidelis. Baltijos jūroje, iki Skageno, buvo galima rasti ne vieną kelią. Nuo Skageno iki Reikjaviko liko tik tiesiausias kelias per Norvegiją, Šetlandų ir Farerų salas.

Suformavome įgulas, pasiskirstėme pareigomis, kas kokius darbus turės nudirbti, kad sėkmė būtų garantuota

Galutinė planavimo sesija įvyko  Pakalnės sodyboje Skverbuose. Visi būsimo žygio dalyviai labai atsakingai ruošėsi tolimam plaukiojimui ekstremaliomis sąlygomis.

2004 birželio 12d.  14:00 Iš Klaipėdos marinos jachta „Rėja“ pajuda link Islandijos. Priekyje laukia du mėnesiai kelionės.

I etapas.  2004 06 12 – 06 24  Atstumas – 696 jūrmylės. Trukmė – 11,5 paros.

Uostai: Gdanskas, Helis – Lenkijoje; Karlskrona, Gislovlege, Helsinborgas – Švedijoje; Alingė (Bornholmas), Kopenhaga, Skagenas – Danijoje.

Įgula: kapitonas Deimantas Daliboga, Rytis Buzelis, Darius Buzelis, Rimantas Vencevičius, Audrius Zabotka, Mindaugas Montvila.

2004 birželio 26d.  14:15 Skagene  prasideda antrasis etapas.

II etapas. 2004 06 26 – 07 12 Atstumas – 1253 jūrmylės. Trukmė – 16 parų.

Uostai: Skagenas – Danijoje; Egerzundas – Norvegijoje; Lervikas – Jungtinės Karalystės Šetlandų salose; Tornshavnas – Farerų salose;  Heima – Vestmano salyne; Reikjavikas – Islandijoje.

Įgula: kapitonas Valdemaras Vizbaras, Linas Tamkvaitis, Stasys Bartkevičius, Vytautas Augustinas, Augustinas Vizbaras,  Kristijonas Vizbaras.

2004 liepos 12d. 15:50 Prisišvartuojame Reikjaviko jachtklubo marinoje. Čia susitvarkome imigracinius ir muitinės reikalus. Pusė darbo padaryta. Liko kelias namo. Plaukimas vyko tiksliai pagal grafiką. Turime penkias dienas Islandijai. Islandijoje gyvena apie 300 tūkst. gyventojų, iš jų net 90 tūkst. Reikjavike. Daugiausia tai vikingų palikuonys, kalbantys seniausia skandinavų kalba.

Liepos 15 d. Pagaliau pasirodė mūsų draugai, truputį pavargę, bet laimingi: Valentas Leipus, Vytautas Šiškus, Petras Petkevičius ir Alfonsas Matulis.

Liepos 16 d. Ryte visas dešimtukas sėdame į autobusą ir vykstame į didžiąją ekskursiją po Islandiją.

2004 liepos 17d.  00:00  Jachta „Rėja“ atsišvartuoja Reikjavike. Jų laukia ilgas kelias namo. Prasideda trečiasis etapas.

III etapas. 2004 07 17 – 07 31  Atstumas – 1227 jūrmylės. Trukmė – 14 parų.

Uostai: Reikjavikas – Islandijoje; Heima – Vestmano salyne; Vestmana, Torshavnas – Farerų salose; Stromnes (Orknio salos) – Jungtinės Karalystės Šetlandų salose; Farzundas – Norvegijoje; Skagenas – Danijoje.

Įgula: kapitonas Valentas Leipus, Vytautas Šiškus, Augustinas Vizbaras, Kristijonas Vizbaras, Petras Petkevičius, Alfonsas Matulis

2004 rugpjūčio 1d. 11:15  Išplaukiame iš Skageno. Prasideda ketvirtas etapas.

IV etapas. 2004 08 01 – 08 13  Atstumas – 823 jūrmylės. Trukmė – 13 parų.

Uostai: Skagenas, Helsingioras, Kopenhaga, Alingė (Bornholmas), Christiansio – Danijoje; Falsterbo, Utklipanas, Karlskrona, Kalmaras, Blo Jungfrun, Visbis (Gotlandas) – Švedijoje; Kolobžegas – Lenkijoje.

Įgula: kapitonas – Augustinas Vizbaras, Kristijonas Vizbaras (abu iki Kolobžego), kapitonas Valdemaras Vizbaras (nuo Kolobžego), Jonas Rozis, Virginijus Venskutonis, Juozas Bečelis, Raimondas Smilga.

2004 metų rugpjūčio 13 dieną, penktadienį, 13:00 jachta „Rėja“ prišvartuota Klaipėdos marinoje.

Iš viso per Islandijos žygį nuplaukta 3999 jūrmylės. Žygis įvyko pagal iš anksto suplanuotą grafiką ir truko 62 dienas.

Aplankytos šešios valstybės, užsukta į 26 uostus.

Jachta „Rėja“ – pirmoji lietuviška jachta aplankė tolimąją Islandiją. Tai buvo pats tolimiausias Panevėžio jachtklubo buriuotojų žygis, jame dalyvavo 20 buriavimo entuziastų.

etapų kapitonų mintys po dešimties metų:

I etapas kapitonas Deimantas Dalibogas,

Mūsų  komanda : Deimantas Dalibogas, Rimantas Vensevičius, Darius Buzelis, Rytis Buzelis,  Audrius Zabotka, Mindaugas Montvilas.
Plaukiau su komanda, kuria pasitikėjau, ir mes visi norėjome pasiekti  tikslą. Komandoje kiekvienas buvo savo srities profesionalas, todėl galėjome susitvarkyti su bet kokiomis problemomis.
Patirties visi turėjome nedaug, bet buvo didžiulis noras pažinti Europos vandens kelius ir, sakyčiau, tai pasisekė atlikti. Mes perskriejome pietine  Baltijos jūra, audringu oru.
Buriavimas labai populiarus Skandinavijoje, Lenkijoje, o Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius.
Mes buriavome  labai geru burlaiviu , kuris leido įveikti  maršrutą laiku.
Plaukimo metu patekome į mažas audreles, kurios tik pagyvino mūsų kelionę.
Galiu pasakyti: įpareigojimus, kuriuos mums  suteikė kolegos, mes įvykdėme, nes atvežėm viską… ir laiku, bei nesudužusius.
Komanda burlaivį perdavė tvarkingą ir patikrintą plaukti sekančius etapus.

Valdemaras Vizbaras
Žygio sumanytojas,
II-jo etapo kapitonas

Dar vis nesitiki, kad jau prabėgo net 10 metų nuo tada epiniu atrodžiusio plaukiojimo. Ar dabar aš jį matau tokį pat mistišką, kaip tada? Ir taip, ir ne. Dabar jau nebūčiau, turbūt, toks drąsus leistis į Šiaurės Atlantą, jau per daug gerai pažįstu ir suprantu, ką jis gali… Bet ir šiandien rusena svajonė pasiekti Jan Maen salą, Špicbergeną, Grenlandiją… Ir ne lėktuvu, o vėlgi jachta. Tik šį kartą, gal su amžiumi, noras yra plaukti vienam. Bet reikia grįžti 10 metų atgal.
Tada buvome 10 metų jaunesni, mažiau patyrę, dėl to ir drąsesni. Buvome pirmieji lietuviai taip toli nuplaukę atviru vandenynu į šiaurę. Nelabai mokėjome naudotis viešaisiais ryšiais, todėl žygis liko menkai pastebėtas. Ar dabar daryčiau kitaip? Tikriausiai ne. Ypač reklamos prasme. Man atrodo, kad šiaurė reikalauja santūrumo ir savęs pažinimo, o ne burbulų pūtimo. Aišku, kad čia būsiu kritikuojamas, jog žinomumas labai svarbu. Man asmeniškai žinomumas yra labai svarbus tarp tokių pat, kaip aš. Sėdint už vieno stalo ir tylint, kartais daugiau pasakoma, nei daug kalbant.
Norėjome savo žygiu pagerbti mažą, bet išdidžią Islandiją, pirmąją pripažinusią tokios pat mažos Lietuvos nepriklausomybę. Tuo metu didelės ir galingos santūriai tylėjo ir stengėsi nekiaulinti rytiniam kaimynui, kuris pats byrėjo, lyg molinis stabas. Būdamas Islandijoje, sužinojau, kodėl islandai mus suprato. Jų pačių  valstybės likimas buvo panašus.
Dešimtmetis nutrynė dalį įspūdžių, bet keli liko:
-Jausmas, kai horizonte išniro žemė – Islandija;
- Jausmas, kai lėktuvas atplyšo nuo Keflaviko pakilimo tako ir pasijutau lyg atplėštas nuo kažko labai artimo.
Praėjo 10 metų, o noras grįžti į ledo ir ugnies žemę, kur tikima troliais ir elfais, kur žemė spjaudo ugnimi ir verdančiu vandeniu, kur vandenynas yra tavo aplinka ir gyvenimas, nenusilpo. Praeis keli metai ir kas žino…

Valentinas Leipus
III-jo etapo kapitonas

Plaukimas iš Islandijos iki Danijos? Tai beveik pusė Atlanto; Farerų salynas, Didžiosios Britanjos salynas; nematytos, nelankytos vietos; Ar tai mums, panevėžiečiams? Ar ne per drąsu leistis į tokią kelionę, neturint patirties vandenyne?
Daug klausimų, į kuriuos tada nebuvo aiškių atsakymų. Ir vis tik nusverė noras pasiekti tai, kas dar nepasiekta; noras pamatyti tai, kas dar nepamatyta.
Padrąsina ir Kapitono Valdemaro Vizbaro labai kruopštus kelionės ruošimas. Na, ir noras įgyvendinti kažkada kirbėjusias svajones – juk dar prieš dešimtmetį besvajojant  buvo susirinkti jūrlapiai iki Islandijos. Na o pati kelionė jau įkūnijo tik sudėliotas mintis ir surinktas žinias; komanda – tai Vytautas, Petras, Alfonsas ir nepakeičiami jūriniuose darbuose dvyniai Augustinas su Kristijonu.
Žinoma, buvo ir nuostabių akimirkų, pažįstant vandenynus – stebint orkas ir delfinus, kopiant į vulkanus ir stebint nuostabų paukščių pasaulį; traukiant žuvis didžiulių srovių sukūriuose. Buvo ir nelengvų  momentų, kai tirštame rūke, vos matydami laivo priekį, ieškojome uosto vartų Fareruose, kai jautėme audros įsiūbuotą Atlantą, kai neapsižiūrėję ant sraigto suvyniojome krabų gaudyklę.
Šiandien visa tai – jau tik prisiminimai. Ir už visa tai visa įgula dėkinga Ekspedicijos Kapitonui Valdemarui Vizbarui.
Už jo idėją, už tos idėjos materializavimą. Už tai, kad ir mes galėjome pajusti Atlanto didybę.

IV etapas

kapitonas Valdemaras Vizbaras

Ketvirtas etapas 2004 08 01 -2004 08 13. Nuplaukta 823 jūrmylės.
Uostai : Skagenas (Danija)-Helsingioras (Danija)-Kopenhaga (Danija)-Falsbergo (Švedija)-Kolobzegas (Lenkija)-Alingė (Bornholmas)-Christiansio (Danija)-Utklipanas (Švedija)-Kalskrona-Kalmaras-Blo Jungfrun-Visby-Klaipėda
Įgula : Kapitonas – Augustinas Vizbaras, Kristijonas Vizbaras (abu iki Kolobžego), kapitonas Valdemaras Vizbaras (nuo Kolobžego), Jonas Rozis, Virginijus Venskutonis, Juozas Bečelis, Raimondas Smilga.
Tai buvo puiki kelionė nuo jos pradžios iki pabaigos. Dvi savaitės praleistos jachtoje ,,Rėja” daug išmokė buriuojant atviroje jūroje. Aplankėme daug uostų Danijoje, Švedijoje, Lenkijoje. Teko buriuoti įvairiomis sąlygomis: pučiant vidutinio stiprumo vėjui, esant visiškam štiliui, taip pat esant tirštam rūkui, kai įplaukiant į uosto vartus teko vadovautis vien radaru. Atmintyje išliko žvaigždėtos rugpjūčio naktys, pilnas žvaigždžių dangus, todėl galėjome pakartoti astronomijos žinias. Aplankytos salos kėlė susižavėjimą savo išskirtinumu: Christiansio, Utklipanas, Blo Jungfrun salos  nedidelės, bet kiekviena labai skiringa, turinti savo išskirtinę istoriją.
Artėjant prie Blo Jungfrun salos, prieš tekant saulei buvau susikoncentravęs ir stengiausi pamatyti, kaipgi  saulė pateka jūroje ir buvau apdovanotas žaliuoju spinduliu. Ryškiai žaliai spalvai nušvietus dangų saulės tekėjimo vietoje pasimečiau, pagalvojau kas čia vyksta, ar viskas su manimi gerai? Tai truko neilgai kol  saulė pakilo virš vandens, tada ryškiai žalias švytėjimas iš kart dingo.  Trumpai trunkantis, bet labai ispūdingas reiškinys.
Įsiminė apsilankymas Borholmo salos.